kylėti

kylė́ti, kỹli (-ė́ja), -ė́jo 1. intr. būti iškilusiam, pakilusiam: Kỹli (bokštai) BŽ86. Ten, kur kyli uolos, įžiūrėjom 6 mastų akmenius Vr. Aukšta giria apaugę kalnai kylėjo rš. Marmurinės statulos kylėjo rš. Valtis ant vandens kylė́jo (buvo iškilusi) J.Jabl(Žem). Ten jinai kyli prieš jį didinga ir nesuprantama rš. 2. intr. kilti, keltis: Kyburienės balselis skamba, atgarsis tolyn atsimuša, net sodžius kylėja Žem. | refl.: Šaukė, pyko boba, net troba kylėjos Žem. 3. tr. N, K kelti: Kylė́jau aš jam maišą ant pečių J. Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja Žem. 4. tr. kilnoti, kiloti: Kad aš sutikau karaliaus pulką, aš nekylėjau jam vainikužio JV106. 5. tr. žadinti, budinti: Per naktelę numylėta, nesikelsi nekylėta A.Strazd. 6. tr. perkelti (perrišti) gyvulį ganykloje, kad geriau priėstų: Tie veršiai dar nuo vakar dienos nėra kylė́ti Šv.

◊ kepùrę kylė́ti sveikinti ar atsisveikinti keliant kepurę: Kylėjo kepures ar bluzgino ant vėjo skepetėles A1884,364. Ant žirgelio sėdau, kepurėlę kylėjau JD599. Kad išėjau iš lelijų daržo, penki, šeši kepures kylėjo RD12.

\ kylėti; apkylėti; atkylėti; iškylėti; pakylėti